Suomiška sauna

Net patys suomiai, iš kurių šalies atėjo šis vardas, negali paaiškinti suomiškos pirties ypatingų skirtumų nuo kitų Šiaurės Rytų Europos šalių pirčių . Tačiau visi suomiai sutaria, kad sauna – tai ne tik prausimosi ir higienos procedurų patalpa, bet ir vieta, kur galima pasigydyti, pailsėti, pabendrauti.

XX a. ketvirtame dešimtmetyje suomiai sukūrė dabar plačiai naudojamas visame pasaulyje kompaktiškas metalines krosneles, kurios žymiai greičiau ir iki aukštesnės temperatūros įkaitindavo pirties patalpą, nei kaitinant akmenis mūrinėse krosnyse ar daug vietos užimančius vien akmenų  ugniakūrus. 1936 m. Olimpiados metu   suomiai pademonstravo elektrine krosnimi šildomą sauną, kurią panaudojo sportininkų jėgų atstatymui.

Suomiškose  pirtyse su kompaktškomis metalinėmis krosnelėmis buvo pasiekiama didesnė aplinkos temperatūra, todėl prausimosi procedura persikėlė į šalia įrengiamą dušo patalpą. Pačios kaitinimosi patalpos sumažėjo, o dėl mažesnio kaitinamų akmenų kiekio pirties patalpos tapo sausesnės. Taigi suomiška pirtis, prieš šimtmetį buvusi lygiai tokia pati kaip rusiška ar lietuviška, pavirto į paprasčiau ir greičiau paruošiamą, karštesnę, iki 80-120 laipsnių ir sausesnę, apie 15 -30 procentų drėgnumo sauną. Tokioje saunoje dažniausiai tik kaitinamasi, prakaituojama, ir tik retkarčiais pasivanojama, o nusiprausiama po šalia įrengtu dušu.

Suomiškų XX a. pirčių tradicija dėl krosnelių paprastumo ir efektingumo, dėl greito pirties paruošimo kaitinimuisi paplito plačiai pasaulyje ir dabar saunos pavadinimu suprantama karšta ir sausa, per pora valandų prikaitinama malkomis ar elektra pirtis, kurioje kaitinamasi, prakaituojama, beveik nesivanojama, o atsivėsinama po dušu, baseine ar šalia esančiame vandens telkinyje.