Lietuviškos pirtys

 

XIII—XIV a. kryžiuočių ir Livonijos kronikose, rusų metraščiuose nurodyta, kad lietuviai, be kitų pastatų, statėsi ir pirtis. Pirtyje buvo minami linai, rūkoma mėsa, džiovinamos odos. J. Kraševskis mini, kad nuo 1536 m. Vilniaus miestas turėjo privilegiją statytis viešąsias pirtis, kurių netrukus jau buvo daug.


K. Jablonskis rašė, kad Lietuvos pirtys minimos ir XVI a, dvarų inventoriaus knygose. Ir miesto, ir kaimo pirtys buvo rusiško (Rytų Europos) tipo. Pirtis senovės lietuviams buvo įprasta, tačiau jos pavadinimą įvairiose Lietuvos vietose turėjo skirtingos patalpos. Aukštaičių ir dzūkų pirtis buvo maudymuisi skirta patalpa, tuo tarpu žemaičiai pirtimi vadindavo jaują kluone, o pastatas, kuriame prausdavosi, buvo perenė. Etimologiškai žodis pirtis susijęs su veiksmažodžiu perti, t. y. mušti, kulti, vanoti,maudyti. Tad pirtis buvo ir yra pėrimosi, vanojimosi, maudymosi patalpa.
Pirtys itin paplitusios Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Čia jas turėjo beveik kiekviena arba kas antra valstiečių šeima. Kaip nurodo E. Glemžaitė-Dulaitienė, Kupiškio krašto kaime kas ketvirtas ūkininkas turėjo pirtį, kuri buvo kūrenama kas antrą šeštadienį, ir visa ūkininko šeimyna, taip pat kaimynai eidavo maudytis. Aukštaičiai valstiečiai gyvenamajame name neturėjo tiek patalpų, kiek žemaičiai, todėl jie statė pirtis atskirai. Rečiau pirčių buvo Žemaitijoje ir Užnemunėje. Kiek gausiau negu Žemaitijoje pirtis statėsi Šiaurės Lietuvoje. Pavyzdžiui, Biržų apylinkėse pirtį turėjo maždaug kas antras kiemas. Kurį laiką Užnemunėje pirtys buvo visai išnykusios dėl Prūsijos valdžios draudimo jas statyti, siekiant apsaugoti valstiečių sodybas nuo gaisrų.


XIX a. S. Daukantas taip apibūdino pirtis,: „Ašmas trobesys buvo vadinamas pirčia, pačioje pirtėje buvo krosnis, pusėje sienų buvo plautai (nuo žodžio plauti), suolai, ant kurių vanodamiesi su lapuotomis beržinėmis vantomis pėrės, žemesniais pasieniais taip pat buvo suolai, ant kurių mazgojos, ir trinkos, į kurias pertis vedė ne vien svečius ir pakeleivingus, bet ir pasiuntinius svetimų tautų, kaipogi senovėje visų didžiausia goda buvo svetį I pirtį nuvesti ir išperdinti, nes gi pirtį žrnogui nusikeliavusiam už didžiai naudingą ir reikalingą daiktą turėjo".


Iš ankstesniųjų pirčių aprašymų ir iš dabartinių kaimo pirčių galima daryti išvadą, jog jos per tuos keletą šimtmečių mažai pakito.


Lietuvišką kaimo pirtį paprastai sudarydavo dvi patalpos — priepirtis ir pirtis, rečiau — viena patalpa. Kad būtų lengviau prikūrenti, pirtys būdavo nedidelės — nuo 5X3 iki 3X2 m. Priepirtyje palikdavo drabužius. Aukštaičiai priepirtyje mindavo linus, kai kas jame laikydavo alų, girą, rauginamą sulą.


Svarbiausioje pirties patalpoje šiIdomas vanduo, maudomasi, skalbiami drabužiai. Ši patalpa paprastai sandari, visuomet su lubomis, medinėmis grindimis arba kieta moliu plūkta asla. Pirtyje dažniausiai darydavo vieną mažą įstiklintą langelį. Priešais krosnį, galinėje pirties sienoje, maždaug 1,5 m nuo grindų (žemės), įtaisyti piautai. Patei šonines pirties sienas padaryti žemi suolai atsisėsti.


Pirtyje būdavo laikomi visi maudymosi ir krosnies kūrenimo reikmenys: medinis žarsteklis žarijoms maišyti, replės akmenims į vandenį dėti, kaušas vandeniui į kubiliukus pilti, 5-6 kibirų talpos kubilas vandeniui, kastuvas anglims sužerti ir kt. Svarbiausia lietuviškos pirties vidaus dalis būdavo krosnis; ji paprastai stovėdavo kampe prie įėjimo. Primityviausia krosnis buvo kraunama iš Iauko akmenų. Pirmiauisia dedami didesni akmenys ir storai apkraunami mažesniais. Į asIos pusę įkalami kuolai ir atremiama lenta, kad krosnies akmenys nebyrėtų ir krosnis neirtų. Šalia krosnies pastatytas kubilas vandeniui, j jį metami įkaštinti akmenys, kurie ir šildydavo vandenį. XX a. pradžioje atsiradusių plūkto molio ir mūrinių krosnių viršuje būdavo įtaisomos skylės šildomo vandens katilams uždėti.


Kai kuriose Lietuvos vietovėse aptinkama ir kitokių krosnių: vanduo šildomas šalia krosnies stovinčiame kubile, tik iš kubilo į krosnį eina vamzdis uždaru galu. Šildomasis vamzdžio galas pirmiausia įkaitina jame esantį vandenį, o šis maišydamasis—vandenį kubile. Garui vanduo pilamas ant akmenų krosnies. Paprastai pirtyje kamino nebudavo, o dūmams išeiti buvo įrengiamas lentinis aukštinis — užšaunama anga. Dėl primityvių krosnių pirtyse dažnai kildavo gaisrai, todėl jos dažniausiai buvo statomos atokiau nuo kitų sodybos pastatų, arčiau vandens šaltinio. Kūrendavo paprastai žabais, nes jų liepsna įsiskverbdavo į krosnies plyšius ir labiau ją įkaitindavo. Kūrenama buvo ir malkomis bei durpėmis.


Pirtis paprastai būdavo kuriama kas dvi savaites, kartais, ypač bendrai statyta, ir kas savaitę, dažniausiai šeštadieniais, prieš šventes, po kūlimo, rugiapjūtės, linamynio, mėšlavežio talkų, susirgus ar pan. Gerai iškūrenta laikoma ta pirtis, kurioje užtektinai garo (karšta), šilto vandens, nėra smalkių. Pirtyse žmonės suvilgydavo vantą karštame vandenyje ir imdavo vanotis. Užsigrūdinę sulipdavo ant plautų ir šutindavosi drėgnuose karštuose garuose. Kad pirtyje būtų karščiau, kartais ant įkaitintų akmenų pildavo vandenį. Suaugusieji plakdavosi vantomis, kurios nuolat būdavo vilgomos ir šaltame vandenyje. Daug kur vantos būdavo merkiamos į vandenį, kad lapai ilgiau laikytųsi ir būtų minkštesni. Rašytojas P. Cvirka rašė: „...Ant akmenų pradžioje su vanta pakrapija, o vėliau jau — ūžteli gerą puskaušį verdančio kvepiančio vandens... Uch, jaunieji ritasi kūliais žemyn... Tada pradeda „vanoti" savo priešus... Ir taip plakama kirčiais su vanta. Su kiekvienu vantos kirčiu darosi vis lengviau, o kai išsiriti vos gyvas laukan, visas pasaulis šviežesnis atrodo. Rodos, ką tik užgimei..."


Lietuviams būdingi kai kurie maudymosi papročiai ir tradicijos. Pirmi  į pirtį maudytis eina vyrai, po to moterys, nes manoma, kad karštesnėje pirtyje labiau tinka maudytis vyrams. Einant į pirtį, būtinai reikėdavo neštis po naują beržinę vantą. Pirtyje visuomet pirmenybė teikta vyresniesiems ir kūrentojui. Karšta, šilta pirtis buvo Iaikoma „gera", priešingu atveju kūrentojas buvo baramas ir vadinamas „šykštuoliu".


Etnografė E. Glemžaitė-Dulaitienė veikale „Kupiškėnų senovė" rašė: „Seniau muilo nebuvo, tai prausdavosi su žirniniais miltais. Kad veidas būtų baltas, pasirinkdavo vijoklinio parstupo (baltosios brienės.— Red.) žalių uogelių, sutrindavo delnuose ir tada patrindavo veidą. Taip pat parstupu mazgodavo rankas, kad būtų baltos". Kai kuriose pirtyse tvyrodavo juodujų serbento šakelių ir aviečių kvapas. Puiki kaimiška pirtis su karštais akmenimis ir aitriu kadagio kvapu.  Iš pirties, greitosiomis užsimetę rūbus, bėgdavo namo neretai ir basi. Įėjęs kiekvienas namiškiams sakydavo „dėkui už šilumą", o namiškiai atsakydavo „į sveikatą", „labai prašom". Grįžę iš pirties, gerdavo alų, girą arba burokų rūgštį, valgydavo duoną su druska, užgerdami šaltu vandeniu, o jei pirty kam galva sugaruodavo, tam duodavo raugintų ar žalių kopūstų.


Pirtis dažnai minima ir liaudies tautosakoje, su ja susiję daug pasakojimų, pasakų, padavimų, burtų ir prietarų. Dažnai pasakose velniai, laumės, raganos naktį, po dvyliktos, „rinkdavosi" į pirtis ir, radę besimaudančius, užpIakdavo vantomis negyvai. Kaimo merginos pirtyse Joninių išvakarėse burdavo, norėdamos sužinoti savo likimą. Pirtis būdavo ir visuomeniškai svarbi vieta. Joje buvo slepiamos knygos spaudos draudimo laikais, rekrutai, per karą maistas, grūdai. Čia senimas susirinkęs pasakodavo jaunimui prisiminimus iš baudžiavos laikų ir kt. Mirę šeimos nariai kaimo pirtyse būdavo numazgojami ir apvelkami ilgais marškiniais.


Pirtyse gyventojai ir gydydavosi: čia bobutės masažuodavo sodžiaus moteris, buvo gydomas „gumbas", trūkis, reumatizmas ir kt. Kartais pirtyse moterys gimdydavo. Be to, kai kurie gyventojai pirtyje rūkė mėsą, džiovino odas ir pan.


Tose vietose, kur pirčių nebuvo, žmonės prausdavosi virtuvėje arba kamaroje rėčkose, kubiluose.
Dabar, nors dauguma žmonių bute turi karšto ir šalto vandens, vonią, dušą, įtaisų mikroklimatui reguliuuti, pirčių mėgėjų dar yra gana daug. Vyresnės kartos žmonės teigia, kad puikioje garinėje pirtyje galima daug geriau išsimaudyti negu vonioje. Pagrįstai liaudyje paplitę priežodžiai: „pirtis apvalo, pirtys ligas išvaro", „gražus kaip pirtyje pabuvojęs", ,,tik švarus žmogus mielas kitam žrnogui", ,,gerai išsimaudžiau! Lyg pajaunėjau dešimčia metų" ir kt.
Mūsų respublikos miestuose ir kaimuose statomos rusiškos (Rytų Europos tipo), suomiškos ir mišrios pirtys. Miestuose veikia komunalinės pirtys, respublikos koIūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose pagal tipinius projektus pastatyta daug viešųjų pirčių. Atokiausių kampelių gyventojai turi sąlygas gyventi tvarkingai ir švariai, reguliariai maudytis pirtyje, po dušu ar vonioje. Artirrsiausioje ateityje numatoma pastatyti viešąsias pirtis arba sveikatingumo kompleksus visose kaimo gyvenvietėse.


1983 m. Vilniuje veikė vienuolika komunalinių pičių, per metus pirtyse apsilankė apie milijoną žmonių. 1979 m. Kaune, Kalniečių gatvėje, po rekonstrukcijos atvėrė duris 150 vietų pirtis. Be įprastų vyrų ir moterų skyrių, kur galima pasivanoti beržine vanta, pirtyje veikia 32 vietų sauna. Naujai atidarytoje (1984) Kauno buitinių patarnavimų įmonės „Varsa" pirtyje erdvu, du bendri skyriai po 60 vietų, kiekviename — dvi suomiškos pirtys ir viena rusiška garinė, šilto ir šalto vandens baseinai, baseinai vaikams, 24 vietų kavinė ir erdvus pieno baras, žaidimų salės. Veikia kirpyklos, batų ir rubų taisyklos, fotarijus, kur galima atgaivinti vasaros saulės pėdsakus veide. Vienu metu čia gali būti 200 žmonių. Panaši pirtis su buitinių paslaugu ir sveikatingumo kompleksu baigta statyti ir Vilniuje.


Pirmosios viešosios pirtys ūkiuose pastatytos pokario metais (1950 m. Panevėžio ir Telšių rajonuose). Ypač paspartėjo viešųjų pirčių statyba nuo 1965 m. (tais metais respublikos ūkiuose buvo pa-statyta 48, o 1970 m.— 76 pirtys). 1982 m. respublikos ūkiuose buvo 817 viešųjų ir 30 751 individuali pirtis. Pastaraisiais metais gerai buvo atliekami viešųjų pirčių statybos ir remonto darbai Panevežio rajone — jau 1982 m. visuose rajono ūkiuose užbaigta viešųjų pirčių statyba. Baigiama statyti viešąsias pirtis Joniškio, Kretingos, ŠaIčininkų, Šilalės ir Tauragės rajonų ūkiuose. Daugiausia viešųjų pirčių pastatyta Panevėžio rajone — 43, Kėdainių ir Vilniaus rajonuose — po 32, Lazdijų ir Šalčininkų — po 30. Yra ūkių, turinčių po keletą tokių pirčių (pavyzdžiui, Varėnos rajono Liškiavos kolūkyje yra net 4).


Į daugumą viešųjų pirčių vanduo tiekiamas iš artezinių šulinių, daug rečiau — iš šachtinių (kasti-nių) šulinių bei iš atvirų vandens telkinių. Pirties nutekamasis vanduo nuvedamas į specialias duobes, miestų ar gyvenviečių kanalizacijos tinklus arba valomas vietos valymo įrenginiuose.


1982 m. kaimo vietovėse buvo 65 suomiškos pirtys (saunos). Daugiausia jų pastatyta Kėdainių rajone — 8, Panevėžio ir Prienų rajonuose—po 7, Kapsuko rajone — 6, Molėtų — 5.


Daugiausia individualių pirčių yra Zarasų rajone — 4015, Rokiškio— 3624, Biržų — 2170, Molėtų —2044. Tai, suprantama, iš dalies kampensavo viešųjų pirčių trūkumą.


Nemažai žemės ūkio darbuotojų ir jų šeimų prausiasi mechaninių dirbtuvių, pieno fermų ar kitokių įmonių dušuose.

 

 

 

Ištrauka iš V. Jasudėno ir I. Pikčiūno knygos „Pirtis ir sveikata“

 

Kontaktai

 

UAB "ELUCIDA" Pirčių pasaulis

Kaunas Draugystės g 19.
Vilnius Žirmūnų g. 68,

Tel. 865761711 Kaunas
Tel. 865750074 Vilnius
El. paštas: kaunas@pirciupasaulis.lt
vilnius@pirciupasaulis.lt

 

 
UA-72377765-1