Žlugus Romos imperijai, pirtį ir masažą, kaip higienos, profilaktikos ir gydymo priemonę, Europos tautos ilgai pamiršo. Išplitus krikščionybei, skelbusiai kūno kankinimo idėją, pirtys negalėjo klestėti, nes rūpinimasis kūnu buvo nuodėmė. Tačiau Rytuose liko gyva tradicija naudoti pirtį medicinos ir buities reikalams.

Labiausiai arabų medicina išsivystė X-XI a. Garsieji moksIininkai Razijus (Abu Bakras Muchamedas ibn Zakarija), Ar Razis ir Ibn Sina (Avicena), pasinaudodami Hipokrato ir Galeno darbais, sukūrė naujus origi-nalius ligonių gydymo būdus. Avicenos kūriniuose "Medicinos kanonas" ir “Gydymo knyga", populiariuose ne tik Rytuose, bet ir Europoje, rekomenduojama naudotis gamtos šaltiniais higienai ir gydymui, smulkiai aprašytos pirties  procedūros. Arabų mokslininkų kūrinių dėka pirtys paplito Persijoje,  Turkijoje, Chivoje, Bucharoje, Armėnijoje ir Gruzijoje.

Rytų pirtys nebuvu tokios ištaigingos kaip Romos ar Graikijos. Tipiškas rytietiškas pirtis galime pamatyti ir dabar, sakysim, Bucharos senamiestyje. Pirties prieigose yra dvi persirengimo salės; palikę rūbus, laipteliais leidžiatės porą metrų, paskui dar gerokai einate nuolaidžiu koridoriumi, kol pakliūnate į apvalią prausyklos salę. Iš čia trimis siaurais praėjimais galite patekti į garinę, vėsią patalpą arba šaltoką poilsio kambarį. Išsimaudę ir pailsėję, dar sykį einate į garinę, arba praustis ir masažuotis. Jus kuo puikiausiai aptarnaus specialūs pirtininkai-masažistai. Šilumos ir garų šaltinis - sienoje įmūritas didžiulis katilas. Garai vidun patenka pro plyšį, esantį porą metrų virš katilo. Peryklą, prausyklą ir poilsio kambarius apšildo specialus dūmtraukis, išvedžiotas po marmuro grindimis (kaip romėnų pirtyse).