Pirčių kilmė ir istorija 2 dalis

Lietuviškų garinių pirčių senovė

 

Lietuvių pirtis pirmą kartą paminėta ne kieno kitų, bet pačių rusų, vadinamajame Ipatijaus, metraštyje, iš kurio sužinome, kad Lietuvos kunigaikštis Treniota buvo nužudytas „einantis į mylnicą" (dar vienas įrodymas, kad rusai neturėjo pirties, o lietuvišką pirtį vadino jiems suprantamu žodžiu – mylnica), t. y. pirtį. Po Mindaugo mirties 1263 m. Treniota užėmė Lietuvos sostą ir gyveno, kaip manoma, Lietuvos karaliaus dvare. Lietuvą jis valdė tik iki 1265 m., t. y. apie dvejus metus, todėl galima prielaida, kad toji pirtis galėjo būti statyta dar Mindaugo valdymo laikais (1236—1263). Pirtis buvo atskirame pastate ar atskiras trobesys, nes iš gyvenamojo namo   (rūmų)   reikėjo   eiti   į   ją   per  sodybą.


P. Dusburgietis „Prūsų žemės kronikoje", aprašydamas 1190—1326 m. kryžiuočių veržimąsi j Rytų Pabaltijo žemes, paliudija apie vieno Sūduvos kaimo nuteriojimą ir dešimties pirtyje besimaudančių vyrų išžudymą. Kaimu (vila) buvo vadinama vietovė su žmonėmis, priklausiusiais feodalo (vitingo) tėvonijai (alodui). Nužudytų vyrų skaičius rodo, kad pirtis buvo nemaža ir tikriausiai priklausė ne vienai šeimai, o kelioms arba ir visam kaimui. Tas jau leidžia kalbėti apie specializuotą valstiečių gyvenvietės trobesį.


Jarmolino, Sofijos ir Prisikėlimo vienuolynų metraščiuose rašoma, kad Lietuvos ir Rusijos karalius Algirdas XIV a. pirmojoje pusėje pėrėsi Vilniaus pilies pirty su vienu stačiatikiu, vėliau paskelbtu kankiniu ir šventuoju. Metraščiai rašyti XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje, t. y. praėjus daugiau   kaip   šimtui   metų   nuo   įvykio.   Tegul tai būtų ir metraštininkų išsigalvojimas, bet pats faktas liudija, jog XV—XV a. vienuoliai neabejojo, jog XIV a. karalaius Algirdo dvare buvo pirtis.
Apie Lietuvos karalių ir kunigaikščių pilių bei dvarų pirtis XIV a. ir XV a. yra ir daugiau šaltinių. 1384 m. Jogaila, dar nebūdamas Lenkijos karaliumi, priėmė Vilnių atsiųstą lenkų pasiuntinį Zavišą iš Olesnicų ir drauge su juo nuėjo į pirtį išsimaudyti.


Švitrigaila, būdamas pas kryžiuočių ordino vyresniuosius, 1402—1403 m. eidavo į Marienburge prūsų pastatytą pirtį. Būdamas Rygoje 1431 m., jis išsirūpino popiežiaus leidimą maudytis pirtyje net sekmadieniais, kas bažnyčios buvo griežtai draudžiama. Iš to galima manyti, kad, gyvendamas Lietuvoje, jis dvare tikrai turėjo pirtį.
Didysis Lietuvos karalius Vytautas, kaip liudija  šaltiniai, eidavo į pirtį beveik kasdien. Beje, Vytautas niekada negerdavo degtinės, midaus, alaus, bet tik gėlą vandenį.


T. Narbutas, remdamasis senaisiais istoriniais šaltiniais, XIX a. pirmojoje pusėje rašė, kad senovėje turtingieji lietuviai mėgo šiltose pirtyse maudytis, kartais net kelis sykius per dieną; ponų namuose buvę maži pastatėliai, vadinami pirtelėmis, kuriuose vanduo buvęs šildomas ant akmenų. Neturtingieji, t. y. valstiečiai, statėsi „požeminius rūsius" su akmenų krosnimis.


Apie pirčių buvimą XIII—XV a. galima spręsti pagal anuometinius papročius, kuriuos P. Dusburgietis aprašė XIV a. pradžioje. Jo surinkta medžiaga neabejotinai yra iš XIII amžiaus, čia aptinkame teiginį, kad kai kurie prūsai pirtyse maudydavosi kasdieną. Anot jo, prūsai pirtyse maudėsi „iš pagarbos savo dievams".
Tas XX a. etnografams davė pamatą manyti, kad XIII a. pirties papročiai, kaip, pavyzdžiui, dovanų nešimas, turėjo ir religinį pobūdį. Pirties papročius „sureliginti" būtų neatsargu, nes platesni jų tyrinėjimai neleidžia jų priskirti grynai religinės sąmonės sričiai.


Tačiau dėl XIII a. pirčių papročių sakrališkumo netenka abejoti.
Kai ką galime spręsti pagal XVII a. M. Pretorijaus žinias apie jaunamartės, gimdyvės vedimą į pirtį su apeigomis ir aukojimais, mirusio plovimą ir alumi užgėrimą pirtyje. Yra pagrindo manyti, kad tie papročiai jau XIII —XV a. buvo žinomi nuo senų senovės.


Apžvelgiamajame laikotarpyje pirtys buvo paplitusios ir gretimose tautose. Seniausias žinias apie latvių pirtis pateikia Henrikas Latvis Livonijos kronikoje, rašytoje 1225—1226 m. Joje rašoma apie latvių kunigaikštį Tarivaldį, kuris 1215 m., Rytų Pabaltijyje jau įsikūrus Livonijos ordinui, slapstėsi miškuose. Latvių etnografas S. Cimermanis aiškina, kad Latgalos kunigaikštis Tarivaldis buvo paimtas j nelaisvę „Trikotoje prie pirties", kas rodytų, jog sodyboje   buvo   atskiras   pirties   pastatas.


S. Daukantas, remdamasis Livonijos kronika, vaizdžiai pasakoja, kaip 1245 m. du Falkenavo dominikonų vienuolyno vienuoliai vyko j Romą pas popiežių skųstis dėl blogo maitinimo ir nepakeliamų pirties procedūrų. Popiežius padėčiai ištirti pasiuntė į Falkenavą du vienuolius iš Valakijos. Latviai juos pavaišinę ir šeštadienį nusivedę j pirtį, kur taip karštai išpėrę, kad  šie   net  pačiam   popiežiui   pasiskundę.


Pirtys XII a. pabaigoje buvo statomos dabartinės Latvijos šiaurinėje dalyje gyvenusių lyvių sodybose. Livonijos kronikoje rašoma, kad Ikškilės lyviai 1196 m. naikindavę jiems primestą krikščionišką krikštą, išsimaudydami pirtyje ir po to persipildami Dauguvos upės vandeniu. Eiliuotoji kronika mini 1223 m. buvusią pirtį Estijoje. Šios žinios rodo, kad tada šiauriniai    lietuvių ir latvių kaimynai taip pat turėjo pirtis.


Žinių apie Lietuvos pirtis feodalizmo laikotarpiu pateikia senieji rašytiniai šaltiniai. Juose pirties pastatas neaprašomas, ir ligi XVI a. vidurio apie jo architektūrą bei įrengimus mažai ką žinome. Apie tai galime spręsti tik retrospektyviškai, pasinaudodami XVI—XVII a. archyvinių šaltinių duomenimis ir amžininkų paliudijimais. Tačiau XIII—XV a. istoriniai šaltiniai duoda pamatą kalbėti apie pirties pastato buvimą to meto valstiečių ir feodalų bei kunigaikščių sodybose.

 

Straipsnio autorius: Pirties ekspertas

Kontaktai

 

UAB "ELUCIDA" Pirčių pasaulis

Kaunas Draugystės g 19.
Vilnius Žirmūnų g. 68,

Tel. 865761711 Kaunas
Tel. 865750074 Vilnius
El. paštas: kaunas@pirciupasaulis.lt
vilnius@pirciupasaulis.lt

 

 
UA-72377765-1