Senosios Lietuviškos pirties ypatumai

XII-X IV a. kryžiuočių ir Livonijos kronikose, rusų metraščiuose nurodyta,kad lietuviai, be kitų pastatų, statėsi ir pirtis. Pirtyje buvo minami linai, rūkoma mėsa, džiovinamos odos.  J. Kraševskis mini, kad nuo 1536 m. Vilniaus miestas turėjo privilegiją statytis viešąsias pirtis, kurių netrukus jau buvo daug.


K. Jablonskis rašė, kad Lietuvos pirtys minimos ir XVI a. dvarų inventoriaus knygose. Ir miesto, ir kaimo pirtys buvo rusiško (Rytų Europos) tipo. Pirtis senovės lietuviams buvo įprasta, tačiau jos pavadinimą įvairiose Lietuvos vietose turėjo skirtingos patalpos. Aukštaičių ir dzūkų pirtis buvo maudymuisi skirta patalpa, tuo tarpu žemaičiai pirtimi vadindavo jaują kluone, o pastatas, kuriame prausdavosi, buvo perenė. Etimologiškai žodis pirtis susijęs su veiksmažodžiu perti, tai yra mušti, kulti, vanoti, maudyti. Tad pirtis buvo ir yra perimosi, vanojimosi, maudymosi patalpa.


Pirtys itin paplitusios Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Čia jas turėjo beveik kiekviena arba kas antra valstiečių šeima. Kupiškio krašto kaime kas ketvirtas ūkininkas turėjo pirtį, kuri buvo kūrenama kas antrą šeštadienį, ir visa ūkininko šeimyna, taip pat kaimynai eidavo maudytis. Aukštaičių valstiečiai gyvenamajame name neturėjo tiek patalpų kiek žemaičia, todėl jie statė pirtis atskirai. Rečiau pirčių buvo Žemaitijoje ir Užnemunėje. Kiek gausiau negu Žemaitijoje pirtis statėsi Šiaurės Lietuvoje. Pavyzdžiui, Biržų apylinkėse pirtį turėjo maždaug kas antras kiemas. Kurį laiką Užnemunėje pirtys buvo visai išnykusios dėl Rusijos valdžios draudimo jas statyti, siekiant apsaugoti valstiečių sodybas nuo gaisrų.


XIX a. S. Daukantas taip apibūdino pirtis: "Ašmasis trobesys buvo vadinamas pirčia; pačioj pirty buvo krosnis, pusėj sienų buvo plautai, iš žodžio plauti suolai, ant kurių voliodamies su lapuotomis beržinėmis vantomis pėrės, žemiau pasieniais taip pat buvo suolai, ant kurių mazgojos ir trinkos; į kurias pertis vedė ne vien svečius ir pakeleivingus, bet siuntinius svetimų tautų; kaipogi senovėj visų didžiausia goda buvo svetį į pirtį nuvesti ir išperdinti, nesgi pirtį žmogui nusikeliavusiam už didžiai naudingą ir reikalingą daiktą turėjo".


Iš ankstesniųjų pirčių aprašymų ir iš dabartinių kaimo pirčių galima daryti išvadą, jog jos per tuos keletą šimtmečių mažai pakito.


Lietuvišką kaimo pirtį paprastai sudarydavo dvi patalpos - priepirtis ir pirtis, rečiau - viena patalpa. Kad būtų lengviau prikūrenti, pirtys būdavo nedidelės - nuo 5x3 iki 3x2 m. Priepirtyje palikdavo drabužius. Aukštaičiai priepirtyje mindavo linus, kai kas jame laikydavo alų, girą, rauginamą sulą.


Svarbiausioje pirties patalpoje šildomas vanduo, maudomasi,skalbiami drabužiai. Ši patalpa paprastai sandari, visuomet su lubomis, medinemis grindimis arba kieta moliu plūkta asla. Pirtyje dažniausiai darydavo vieną mažą istiklintą langeIį. Priešais krosnį, galinėje pirties sienoje, maždaug 1,5 m. nuo grindų (žemės), įtaisyti plautai. Palei šonines pirties sienas padaryti žemi suolai atsisėsti.


Pirtyje būdavo laikomi visi maudymosi ir krosnies kūrenimo reikmenys: medinis žarsteklis žarijoms maišyti, replės akmenims į vandenį dėti, kaušas vandeniui į kubiliukus pilti, 5-6 kibirų talpos kubilas vandeniui, kastuvas anglims sužerti ir kt. Svarbiausia lietuviškos pirties vidaus dalis būdavo krosnis; ji paprastai stovėdavo kampe prie įėjimo. Primityviausia krosnis buvo kraunama iš lauko akmenų. Pirmiausia dedami didesni akmenys ir storai apkraunami mažesniais. Į aslos pusę įkalami kuolai ir atremiama lenta, kad krosnies akmenys nebyrėtų ir krosnis neirtų. Šalia krosnies pastatytas kubilas vandeniui,į jį metami įkaitinti akmenys, kurie ir šildydavo vandenį. XX a. Pradžioje atsiradusių plūkto molio ir mūrinių krosnių viršuje būdavo įtaisomos skylės šildomo vandens katilams uždėti.


Etnografė E. Dulaitienė-Glemžaitė savo veikale "Kupiškėnų senovė" rašė:  "Tie kaimynai, kurie kūrena pirtį, prineša kubilus šalto vandens. Kubilai stovi palei krosnį. Prausiantis karšto vandens ir šarmo galvai kiekvienas atsineša savo kibire. Tokioj pirty besimaudant kūnai tiek įkaista, kad prausiamasi šaltu vandeniu. Kai pirtelėje pasidarė tiek karšta, kad nebėra kuo kvėpuoti, praveriamos durys į priepirtę. Jei prie pirties būna kūdra, tai neretai besiprausiantieji iš karštos pirties iššoksta pliki ir pasineria į šaltą vandenį. Tada kūną gnaibo, gnaibo, ir jau tikrai būni švarus. Tokioje karštoje pirtyje, kur nuolat užpilama šalto vandens ant įkaitintų akmenų, taip gerai išsiprausiama, kad kūnai net gurgžda.


Kai kurie kaimai neturėdavo užtektinai vandens. Keli tokio kaimo ūkininkai susitardavo ir susidėję pastatydavo pirtį tolėliau nuo kaimo, ten, kur būdavo vandens. Tokią sudėtinę pirtį kūrendavo paeiliui, kiekvienas savo malkomis. Dainiaustai pirtį kūrendavo ir prižiūrėdavo tam tyčia paskirtas pirtininkas. Vėliau ir kiti ūkininkai prisidėdavo prie pirties išlaikymo. Tuo būdu ta pirtimi naudodavosi visas kaimas."


Kai kuriose Lietuvos vietovėse aptinkama ir kitokių krosnių: vanduo šildomas šalia krosnies stovinčiame kubile, tik iš kubilo į krosnį eina vamzdis uždaru galu. Šildomasis vamzdžio galas pirmiausiai įkaitina jame esantį vandenį, o šis maišydamasis - vandenį kubile. Garui vanduo pilamas ant akinenų krosnies.


Paprastai pirtyje kamino nabūdavo, o dumams išeiti buvo įrengiamas lentinis aukštinis - užšaunama anga. Dėl primityvių krosnių pirtyse dažnai kildavo gaisrai, todėl jos dažniausiai buvo statomos atokiau nuo kitų sodybos pastatų, arčiau vandens šaltinių. Kūrendavo paprastai žabais, nes jų liepsna įsiskverbdavo į krosnies plyšius ir labiau ją įkaitindavo. Kūrenama buvo ir malkomis bei durpėmis.


Pirtis paprastai būdavo kuriama kas dvi savaitės, kartats, ypač bendrai statyta, ir kas savaitę, dažniausiai šeštadieniais,  prieš šventes, po kūlimo, rūgiapjūtės, linamynio, mėšlavežio talkų, susirgus ar pan. Gerai iškūrenta laikoma ta pirtis, kurioje užtektinai garo (karšta), šilto vandens, nėra smalkių. Pirtyse žmonės suvilgydavo vantą karštame vandenyje ir imdavo vanotis. Užsigrūdinęsulipdavo ant plautų ir šutindavosi drėgnuose karštuose garuose. Kad pirtyje būtų karščiau, kartais ant įkaitintų akmenų pildavo vandenį. Suaugusieji plakdavosi vantomis, kurios nuolat būdavo vilgomos ir šaltame vandenyje. Daug kur vantos būdavo merkiamos į vandenį, kad lapai ilgiau laikytųsi ir būty minkštesni. Pėrimąsi  P. Cvirka taip aprašė: "...Ant akmenų pradžioje su vanta pakrapija, o vėliau jau ūžteli gerą puskaušį verdančio kvepiančio vandens... Uch, jaunieji ritasi kūliais žemyn... Tada pradeda "vanoti" savo priešus... Ir taip plakama kirčiais su vanta. Su kiekvienu vantos kirčiu darosi vis lengviau, o kai išsiriti vos gyvas laukan, visas pasaulis šviesesnis atrodo. Rodos, ką tik užgimei..."


Lietuviams būdingi kai kurie maudymosi papročiai ir tradicijos. Pirmi į pirtį maudytis eina vyrai, po to moterys, nes manoma, kad karštesnėje pirtyje labiau tinka maudytis vyrams. Einant į pirtį, būtinai reikėdavo neštis po naują beržinę vantą. Pirtyje visuomet pirmenybė teikta vyresniesiems ir kūrentojui. Karšta,šilta pirtis buvo laikoma "gera", priešingu atveju kūrentojas buvo baramas ir vadinamas "šykštuoliu".


E. Dulaitienė-Glemžaitė rašo: "Seniau muilo nebuvo, tai prausdavosi su žirniniais miltais. Kad veidas būtų baltas, pasirinkdavo vijoklinio parstupo (baltosios brienės) žalių uogelių, sutrindavo delnuose ir tada patrindavo veidą. Taip pat parstupu mazgodavo rankas, kad būtų baltos". Kai kuriose pirtyse tvyrodavo juodųjų serbentų šakelių ir aviečių kvapas. Puiki kaimiška pirtis su karštais akmenimis ir aitriu kadagio kvapu. Iš pirties, greitosiomis užsimetę rūbus, bėgdavo namo neretai ir basi. Įėjęs kiekvienas namiškiams sakydavo "dėkui už šilumą",o namiškiai atsakydavo "į sveikatą", "labai prašom". Grįžę  iš pirties, gerdavo alų, girą arba burokų rūgštį, valgydavo duoną su druska, užgerdami šaltu vandeniu, o jei kam pirty galva sugaruodavo, tam duodavo raugintų ar žalių kopūstų.
Pirtis dažnai minima ir tautosakoje, su ja susiję daug pasakojimų, pasakų, padavimų, burtų ir prietarų. Dažnai pasakose velniai, laumės, raganos naktį, po dvylikos, "rinkdavosi" į pirtis ir, radę besimaudančius, užplakdavo vantomis negyvai. Kaimo merginos pirtyse Joninių išvakarėse burdavo, norėdamos sužinoti savo likimą. Pirtis būdavo ir visuomeniškai svarbi vieta. Joje buvo slepiamos knygos spaudos draudimo laikais, rekrūtai, per karą - maistas, grūdai. Čia senimas susirinkęs pasakodavo jaunimui prisiminimus iš baudžiavos laikų ir t.t.  Mirę šeimos nariai kaimo pirtyse būdavo numazgojami ir apvelkami ilgais marškiniais.


Pirtyse gyventojai ir gydydavosi: čia bobutės masažuodavo sodžiaus moteris, buvo gydomas "gumbas", trūkis, reumatizmas ir t. t. Kartais pirtyse moterys gimdydavo. Be to, kai kurie gyventojai pirtyje rūkė mėsą, džiovino odas ir pan.


Tose vietose, kur pirčių nebuvo, žmonės prausdavosi virtuvėje arba kamaroje, rėčkose, kubiluose.


Dabar, nors dauguma žmonių bute turi karšto ir šalto vandens vonią, dušą, įtaisą mikroklimatui reguliuoti, pirčių mėgėjų dar yra gana daug. Vyresnės kartos žmonės teigia, kad puikioje garo pirtyje galima daug geriau išsimaudyti negu vonioje. Pagrįstai liaudyje paplitę priežodžiai: "Pirtis apvalo, pirtys ligas išvalo", "Gražus kaip pirtyje pabuvojęs", "Tik švarus žmogus mielas kitam žmogui", "Gerai išsimaudžiau! Lyg pajaunėjau dešimčia metų" ir t. t.


Ak, tos Lietuvos pirtelės! Kiek čia seniai buvo lenktyniaujama, kuris rajonas daugiau pasistatys. Nė vieno ūkio be pirties! - tokį šūkį buvo paskelbę respublikos sveikatos apsaugos darbuotojai.


O prieš porą dešimtmečių bene labiausiai populiarios buvo suomiškus pirtys. Žiūrėk, pavakary kur prie ežero, upės ar į budriai saugomą gamtos draustinį jau rieda mašinų karavanas- krepšiai pilni gardžiausių užkandžių, statinaitės pūška nuo alaus, skimbčioja buteliai butelaičiai... Na, ir prasidėdavo "maudynės"! lki išnaktų, iki ryto, vis sočiai pavalgant, atsigeriant, padainuojant, pašokant...


Nė vienas "padorus" ūkio vadovas ar gamyklos direkiorius negalėjo išsiversti be suomiškos pirties. Ne tiek sau, savo žmonėms jos buvo reikalingos - svečiams, iš toli ir ne taip toli atlekiantiems. Pirtelės tapo derybų akademijomis, sandėrių biržomis, slaptų suokalbių priebėgomis.


O kokių tik jų nebuvo! Antai Šilutės rajone pirtelė beveik ežero vidury pastatyta. Tilteliu į ją nueini ar valtele nusiiri, ir jauskis kaip rojuje, atsiskyręs nuo viso pasaulio. Nei tave iš pasalų kas užklups, nei rūpės namo keliauti - išsimaudai, paulioji, išsimiegi, o tada jau – prie socializmo statybos darbų...


Netoli Tytuvėnų irgi pirtelė gera buvo, tarpumišky, prie dviejų susisiekiančių ežerėlių ar tvenkinių. Plaukiok iš vieno į kitą kaip žuvis...


Druskininkų gydomosios fizkultūros parkas prie gražaus upelio buvo įsirengęs pirtikę, kur prakaitą varvindavo... statinėse.
O skuodiškiai buvo sugalvoję vežiojamą pirtį.


Išmoningi mūsų žmonės!

Pirčių Lietuvoje nėra per daug. Saugodami tas, kurios išliko, ir naujomis pasirūpinkime.

Kontaktai

 

UAB "ELUCIDA" Pirčių pasaulis

Kaunas Draugystės g 19.
Vilnius Žirmūnų g. 68,

Tel. 865761711 Kaunas
Tel. 865750074 Vilnius
El. paštas: kaunas@pirciupasaulis.lt
vilnius@pirciupasaulis.lt

 

 
UA-72377765-1