Tradicinė Lietuviška pirtis

Tradicinė lietuviška pirtis

 

Pirčių tradicijos Lietuvoje gyvos nuo seniausiųjų laikų. Kernavės apylinkių tyrinėtojai archeologai atrado XIV a. kultūriniame sluoksnyje senovinės pirties fragmentus, net vantų ir medinio kaušelio fragmentus. Seniausioji lietuviška pirtis buvo suręsta iš pušinių rąstų, su patiestomis eglinių pusrąsčių grindimis. Pastatas užėmė apie 16 kvadratinių metrų, kampe buvo didelė akmeninė krosnis, kurioje akmenys sudėti be jokio skiedinio.

Lietuvoje panašios pirtys buvo naudojamos iki praėjusio amžiaus vidurio, kai kuriose vietose galima surasti ir dabar panašių, jau beveik nenaudojamų dūminių pirčių. Tokioje pirtyje akmenys kaitinami tiesiogine ugnimi, dūmus išleidžiant per langus, duris. Po akmenų įkaitinimo buvo pašalinami nuodėguliai ir  pelenai, išvedinama patalpa, ir pirtis paruošta naudojimui. Kai kuriose pirtyse buvo įrengiamas ir medinis kaminėlis dūmams ir drėgmei po prausimosi ištraukti.

Pirtis mūsų protėviams turėjo pagrindinę paskirtį – prausimosi, organizmo higienos poreikių tenkinimo. Pirtyje buvo ruošiamas šiltas vanduo prausimuisi – pradžioje įkaitintus akmenis metant į duobę su vandeniu, veliau į medinius kubilus. XX a. pradėjus plačiau naudoti metalines talpas, vanduo sušildavo metalinėje bačkoje, įstatytoje į akmeninę krosnį, ar buvo kaitinamas, nuvedus metalinį vamzdį iš vandens talpos į ugniakurą.

Dažniausiai lietuviškoje pirtyje toje pačioje patalpoje buvo ir prakaituojama, ir vanojamasi beržinėmis, kadaginėmis, ąžuolinėmis vantomis, trinamasi pataisų kempinėmis. Toje pačioje patalpoje, šiek tiek atvėsus buvo ir prausiamasi, plaunama galva beržo pelenais ar žolių arbatomis. Pirties patalpoje būdavo daug vandens, tad buvo aktualu, kad vanduo išbėgtų iš pirties pro grindyse padarytas angas į lauką.

Pirtis buvo naudojama ne tik prausimuisi, tačiau ir gydymo tikslais. Nuo įvairiausių negalavimų buvo gydoma vanojant įvairiausių augalų vantomis, kvėpuojant vaistažolių arbatų garus, naudojant karšto ir šalto vandens procedūras. Senovėje ir gimdimus pirtyse bobutės priiminėdavo.

Lietuviška pirtis buvo naudojama ne tik higienos poreikiams. Dažnai dūminėje pirtyje keletą dienų buvo rūkoma mėsa, sukabinta ant kartelių, kūrenant žalių alksnių malkomis, pridedant kadagio šakelių, stengiantis, kad dūmai būtų kuo šaltesni. Pirties patalpa pasitarnaudavo ir linų minimui, odų išdirbimui ir džiovinimui ir net naminės gamybai.

Lietuviškoje sodyboje pirtis buvo statoma atokiau nuo kitų pastatų, kad gaisro metu ugnis nepersimestų į gyvenamus ar ūkinius pastatus. Dažniausiai buvo parenkama vieta pirčiai ežero ar upės pakrantėje ar šalia pirtelės iškasama kūdra ar šulinėlis vandeniui pasisemti. Turbut tik šis panašumas sieja senovišką ir dabartinę lietuvišką pirtį. Dabar mūsų šalyje dažniausiai įrengiamos pirtys su nedidele patalpa kaitinimuisi ir vanojimuisi, atskira patalpa prausimuisi, dažniausiai dušu, ir patalpa poilsiui ir bendravimui. Populiariausios dabartiniu laikotarpiu malkomis ir elektra kūrenamos  metalinės krosnelės su  įvairiausiu akmenų kiekiu, leidžiančios gana greitai, per pora valandų įkaitinti pirties vanojimosi patalpą iki aukštos temperatūros, sušildyti pakankamą kiekį vandens.

Tikra lietuviška kaimiška pirtis dabar gaivinama tik pirties entuziastų ir atskirų pirties megėjų, tačiau retai įrenginėjama naujakūrių namuose ir sodybose.

 

Kontaktai

 

UAB "ELUCIDA" Pirčių pasaulis

Kaunas Draugystės g 19.
Vilnius Žirmūnų g. 68,

Tel. 865761711 Kaunas
Tel. 865750074 Vilnius
El. paštas: kaunas@pirciupasaulis.lt
vilnius@pirciupasaulis.lt

 

 
UA-72377765-1