Graikų istorikas Herodotas rašė, kad pirtį turėjo jau pirmykštės bendruomenės gentys. Jis pasakoja apie skitų pirtis, kurios būdavo Įrengiamos palapinėse.
Senovės valstybėse, egzistavusiose gerokai anksčiau prieš mūsų erą (Babilonijoje. PersiJoje, Kini-joje, Indijoje), pirtys buvo gerai žinomos. Iki šių laikų išliko senovės indų išminčių posakis, kad kūno švara suteikia dešimtį privalumų: proto aiškumą, šviežumą, žvalumą, sveikatą, švarą, jėgą, grožį, jaunystę, sveiką odos spalvą ir gražių moterų dėmesį.
Seniausiuose žmonijos rašto paminkluose – indų manuskripte, žydų Talmude, musulmonų Korane – randama patarimų, kaip palaikyti kūno švarą, kaip naudotis pirtimi.
1956 m. Indijoje, Indo upės slėnyje, senovės mieste prie Mohendžo Daro, buvo rasta vonių. Šio miesto amžius maždaug 5000 metų. Yra duomenų, kad seniausių pirčių amžius yra maždaug 8000 metų.
Senovės Egipte taip pat Iabai rūpintasi kūno priežiūra. Ten, kaip ir Graikijoje, buvo manoma, kad asmens higiena yra svarbiausia kūno ir sielos pusiausvyros sąlyga.
Jau antikos medicinai buvo žinoma, kad grožis ir vanduo neatskiriami, kad „vanduo gydo". Sveikas kūnas teikdavo džiaugsmą, todėl žmonės uoliai prausdavosi.
Manoma, kad pirmosios pirtys senovės Graikijoje huvo pastatytos per Trojos karą XIV – XII a. prieš musų erą.
Homeras apdainavo pirtis „Odisėjos" 4, 8 ir 10 giesmėse (VIII a. pr. m. e.):
„ ...0 kai jau vario tamsaus katile vanduo kunkuliavo,
Pakvietė ji į maudyklę mane ir liejo iš jojo
Man ant galvos ir pečių, kiek reikia, šalto įpylus,
Kol nuvargimas praėjo ir man sąnariai atsileido.
Visą išmaudžius mane ir kūną itrynus alyvom,
Gražų apsiaustą užvilko ir švarų vilnonį chitoną..."
Odisėjas Helados žemėje brangaus marmuro salėse mėgavosi malonia ir gaivia šiluma. Upių ir upelių deivės nimfos patarnavo jam paduodamos karšto vandens. Didvyris džiaugėsi, kad po maudynių nelikę nuovargio.
Senovės graikų legendos pasakoja, kad Olimpo dievai nemirtingi buvę todėl, kad pėręsi pirtyje.
Platonas rašė, kad pirtys — tai sveikatos šaltinis, todėl jų statyba turi rūpintis valstybė. Įstatymai įpareigojo piliečius reguliariai lankyti pirtis, jose buvo net specialūs maudymosi prižiūrėtojai (gydytojai).
Senovės graikams pirtis buvo ir higieninė, ir gydomoji priemonė. Ypač pirtį mėgo graikų atletai. Ten buvo masažinės, saunos, garinės, karštos vonios.
Hipokratas, garsus senovės graikų gydytojas, gyvenęs V – IV a, prieš mūsų erą, irgi pirtj laikė svar-bia terapine priemone, ją skirdavo ligoniams gydyti. Šis išminčius, išgyvenęs 110 metų, aiškino, kad gyvybės jėgų reikia semtis iš gamtos, gydytis natūraliais būdais, pavyzdžiui, vandeniu.
Pirtys itin paplito I – III a. senovės Romoje. Čia buvo statomos ir viešosios pirtys — termos (jos atsirado IV a. pr. m. e.). Romėniškų pirčių būdavo labai graži vidaus apdaila — sienos ir grindys iš marmuro, mozaikinės, įrengtos vandens tiekimo, šildymo ir ventiliacijos sistemos. Termos — tai prabangūs, monumentalūs pastatai, kur, be pirties, būdavo poetų ir filosofų salės, aikštelės artistams, atletams pasirodyti ir kt. Toktose pirtyse buvo garinės, sauso oro pataIpos, keletas didelių baseinų, 2-3 tūkstančiai vonių su karštu, šiltu ir šaltu vandeniu, masažinės.
Romėnai labai vertino vandens poveikį žmogaus organizmui, daug laiko skirdavo vandens, procedūroms. Jie žinojo, kad nuo karšto vandens ir garų iš organizmo geriau pasišalina susikaupusios nereikalingos medžiagos, kad dėl to ne tik gerėja bendra savijauta, bet ir blaivėja protas. Romėniškos pirtys (termos) buvo ir svarbūs visuomeninio gyvenimo centrai, jose romėnai praleisdavo daug lalko.
Senovinės literatūros šaltiniuose nurodyta, kad romėniškose pirtyse pirmiausia buvo žaidžiama kamuoliais ir mankštinamasi gimnastikos salėse iki prakaito. Po to einama į dar šiltesnę pataIpą, kur apmokyti vergai nurengdavo ir kūną ištepdavo aliejumi (muilo tada dar nebuvo). Jeigu žmogus būdavo nešvarus, tai valydavo jj trindami aliejumi su smėliu. Be to, žmonės prausdavosi įvairių augalų nuovirais, riebalais ir potašu. Romėniškoje pirtyje būdavo patalpa, panaši į šiuolaikinę sauną. Karštoje patalpoje išprakaitavusius lankytojus vergai apipildavo šiltu, po to drungnu ir pagaliau šaltu vandeniu.
Senovės Romoje, kurioje buvo apie 1,3 milijono gyventojų, veikė 865 pirtys ir 15 termų. Ypač didingos, ištaigingos termos buvo statomos III – IV a., valdant imperatoriams Diokletianui ir Karakalai. Termoms vadovavo garsūs romėnų gydytojai, gydę ligonius voniomis, garu, tepalais ir kt. Literatūros šaltiniuose nurodyta, kad garsus gydytojas K. Galenas (130 – 200 m.) pirtyse sėkmingai gydė nuo reumatizmo. Diokletiano termos (III a.) stebina mus ir šiandien. Aukštuomenės paslaugoms jose stovėjo beveik 3000 visada parūoštų alebastrinių vonių. Salių grindys buvo šildomos.
Ilgainiui prie pirčių formavosi bibliotekos, paskui — sporto aikštelės žaisti sviediniu ir imtynėms. Linksmos puotos (simpoziumai) pirtyse trukdavo ilgai. Romėnai statė termas ir užkariautose šalyse — dabartinės Anglijos, Prancūzijos, Bulgarijos ir kitų valstybių teritorijose. Žlugus Romos imperijai, sunyko ir pirtys. Katalikiškoji dvasininkija uždraudė naudotis pirtimis. Jos beveik visur buvo sugriautos, pamirštos.
Vidurio Europos miestuose ir kai kuriuose kaimuose pirtys iš lėto vėl ėmė pasirodyti tik XII a.
Pirtys dažniausiai būdavo viešos ir labai mėgstamos. Iki tol įprastą pirtininkę moterį ilgainiui pakeitė vyras. Atsirado nauja specialybė pirtininkas-kirpėjas, kuris kirpdavo plaukus, statydavo taures, traukdavo dantis, „gydydavo" odos ligas. Suomiai, rusai nuo seno prausėsi garinėse pirtyse. Tai buvo primityvios pirtelės, kur vandenį pylė ant įkaitintų akmenų, kol garų debesis apgaubdavo besimaudančiuosius. Oro temperatūra čia būdavo labai aukšta, žmonės sėdėdavo ir prakaituodavo, o kai jau negalėdavo pakelti karščio, bėgdavo maudytis į artimiausią ežerą, upelį ar išsivoliodavo sniege. Didžiausi mėgėjai vanodavosi beržinėmis vantomis. Tai stimuliuoja kraujo apytaką.
Ištrauka iš V. Jasudėno ir I. Pikčiūno knygos „Pirtis ir sveikata“
