XII a. kryžiuočiai atrado, kad turkai turi nuostabias pirtis. Todėl tokias jie ėmė statyti ir Europoje.

Turkiškoje (rytietiškoje) pirtyje dar daugiau ilsimasi, atsipalaiduojama. Tokios pirtys-garinės bei karšto vandens vonios — pradėjo plisti didžiausiuose Europos miestuose.

Vėlyvaisiais viduramžiais higiena buvo nesirūpinama. Anglijos karalius Džonas, būdamas puošeiva, maudydavosi kartą per tris savaites. Vienuoliams maudytis buvo galima tik 4 kartus per metus, o skustis ir plauti galvą — kas tris savaites. Paprasti žmonės prausdavosi irgi tik kelis kartus per metus. Žmonės neturėjo supratimo apie švarą. Pirtys tapo įtartinomis landynėmis ir pagaliau XIII a. buvo uždarytos. Taigi viduramžiais turtingieji gyventojų sluoksniai buvo atsisakę pirčių ir prausimosi. Prancūzijoje Liudviko XIV dvaro damos rytais tik apsišluostydavo veidą ir kaklą drėgna servetėle. Visa kūno priežiūra buvo pudravimasis ir kvepinimasis. Didikams lankytis rūmuose buvo leista tik išsikvepinus stipriais kvepalais, gožiančiais prakaito kvapą. Istorikai tvirtina, kad tironas ir užkariautojas Čingischanas nė karto nesiprausė tikėdamas, kad vanduo „nuplauna laimę". Didžiulės imperijos valdovas tik du kartus per metus išsitrindavo avino taukais, rūbus keisdavo tik tada, kai jie, visiškai sunešioti, patys nukrisdavo.

Renesanso laikotarpiu XV a. suklestėjo Europos civilizacija, bet kartu prasidėjo tikras „purvo amžius" — plito infekcinės ligos, išmirė tūkstančiai žmonių.

Feodalizmo laikotarpiu pirtyje buvo ne lik maudomasi, bet ir atliekamos kai kurios gydomosios procedūros: ištrinama vaistais, nuleidžiamas kraujas, daromos chirurginės operacijos. Kaitinimusi kartais buvo gydomos kai kurios ligos, pavyzdžiui, reumatas, neurozės, kvėpavimo takų katarai.

Meksikos užkariautojo ispano E. Korteso XVI a. pasakojimu, actekai ir kiti Amerikos indėnai statė kupolines garines pirtis, taip pat pildavo vandenį ant įkaitintų akmenų, sukeldami karštų garų debesis.

XVIII—XIX a. Vakarų Europoje suklestėjo mokslai (ir medicina). Buvo atrasti mikrobai ir nustatyta, kad jie sukelia infekcines ligas. Gyventojai buvo tikinami, kad higiena yra svarbi jų sveikatai, vėl imta statyti pirtis.

XVIII a. pabaigoje Paryžiuje huvo pradėtos statyti rusiškos pirtys, o po 1812 m. karo, Napoleono armijos sutriuškinimo, jų atsirado ir kitose valstybėse — Vokietijoje, Austrijoje, Anglijoje ir Amerikoje.

Nuo XIX a. pabaigos gyvenamuosiuose namuose pradėta naudoti vonias, todėl pirčių kiek sumažėjo.

Ištrauka iš V. Jasudėno ir I. Pikčiūno knygos „Pirtis ir sveikata“