Pirčių raida senovės ir viduramžių Rusijoje buvo savita. Jau X a., aplankę Rusiją, arabų kellautojas Ibn Dasta ir garsusis metraštininkas Nestoras rašė, kad pirčių yra visoje valstybėje ir kad rusai labai mėgsta garintis pirtyje, po to voliojasi sniege ar maudosi aketėje. Ibn Dasta nurodo, kad kaimo vietovėse pirtys įrengiamos kaip žeminės ir naudojamos kaip gyvenamasis būstas.
IX—XI a. rašytiniuose šaltiniuose nurodyta, kad slavai upėse mažai maudosi, o tam tikslui statosi medinius namus. Tokiame pastate yra iš akmenų ugniavietė, virš jos skylė dūmams išeiti laukan.
Kaip nurodoma gydytojo S. Gruzdevo knygoje (1890), slavai matė viešųjų pirčių jau VIII—IX a. graikų apgyventoje Juodosios jūros pakrantėje. Kijevo Rusioje, kur buvo daug graikų šventikų rusų vienuolynuose, buvo statomos pirtys rnaudytis ir ligoniams gydyti.
Kijevo kunigaikščio Olego sutartyje su Bizantijos imperatoriumi nurodyta, kad rusų kariai Cargrade gali statytis pirčių kiek nori. Rankraščiuose rašoma, kad X a. Kijeve ir Novgorode jau buvo daug pirčių, kar buvo maudomasi, vanojamasi, apsipilama šaltu vandeniu.
Kad garinės pirtys buvo paplitusios ir populiarios viduramžių Rusijoje, tvirtina garsus ketiautojas Abu Obeidas bei vokietis A. Olearijus, kuris lankėsi Rusijoje 1633-1639 m. Pastarasis rašė, kad slavų žemėje matęs neįtikėtinų dalykų: iškūrena pirtį, išsirengia, apsipila tame karštyje gira ir plaka save rykštėmis tol, kol vos gyvi nušliaužia žemėn, apsilieja lediniu vandeniu ir tiktai taip atgyja; patys save šitaip kamuoja ir sako, kad tai yra ne kančia, o džiaugsmas... Istorikas I. Sacharovas knygoje „Rusų liaudies padavimai" pasakoja apie rusų carų papročius. Sutikę kitų šalių pasiuntinius, pirmiausia juos siųsdavo į pirtį. PortugaIų gydytojas R. Sanšas, daug metų gyvenęs Rusijoje imperatoriaus dvare, parašė pirmąją knygą apie rusišką pirtį, pabrėždamas jos svarbą stiprinant gyventojų sveikatą bei gydant daugelį ligų. Garinė pirtis Rusijoje kurį laiką buvo naudojama žmonėms gydyti.
XVII a. pradžioje Maskvoje buvo atidarytos specialios gydyklos, vadinamosios Baderio pirtys.
Didelę Rusijos žmonių pagarbą pirtims rodo ir literatūros kūriniai, istoriniai faktai, kiti pavyzdžiai. Petras I labai vertino pirtis. 1733 m. medicinos kanceliarija sutiko, kad Maskvoje būtų pastatyta gydomoji pirtis, nes maudymasis pirtyje stimuliuoja medžiagų apykaitą, treniruoja kvėpavima, palengvina inkstų darbą, suaktyvina kraujotaką. Didysis rusų karvedys A. Suvorovas labai pritarė maudymuisi pirtyje ir fiziniam grūdinimuisi. Vaikystėje jis buvo silpnos sveikatos, o sustiprėjo mankštindamasis ir maudydamasis lediniame vandenyje bei pirtyje. Iki gilios senatvės karvedys buvo kupinas energijos, žvalus, darbingas. Garsaus rusų poeto A. Puškino poemoje „Ruslanas ir Liudmila" rasime epizodą apie Ratmiro apsilankymą pirtyje.
Mėgdavo dalytis mintimis apie pirtį ir dainininkas F. Šaliapinas: pirtis rusui buvo daugiau negu paprasta higieninė priemonė, maudymasis joje teikdavo poilsį kūnui po sunkaus darbo, padėdavo atsi-kratyti dvasinio nuovargio, pirtis buvo vieta, kur galima dvasiškai bendrauti su draugais, bendraminčiais. Rašytojas V. Šukšinas yra pasakęs, kad pirtis yra toks subtilus objektas, jog jam nė projekto nereikia. Pagal N. Agadžianianą, rusiška pirtis geriausiai suaktyvina natūralias apsaugines organizmo jėgas.
Yra nemaža rusų liaudies patarlių, priežodžių apie pirties ir sveikatos ryšį: „išsimaudžiau, kaip iš naujo gimiau", „pirtis — antroji motina: kaulus įkaitins, visą kūną pataisys", „pirtis išvaro iš kūno ligą" ir kt.
XIX a. pabaigoje Rusijoje buvo rimtai ištirtos rusiškos garinės ir sauso oro pirtys (taip tais laikais vadino romėniškas, turkiškas pirtis) ir nustatyta jų fiziologinis ir gydomasis poveikis žmogaus organizmui. Tie tyrinėjimai ir darbai buvo vieni iš pirmųjų pasaulyje ir išliko vertingi iki šių dienų.
Garinėje pirtyje, kur ant įkaitintų akmenų pilamas vanduo, oro temperatūra būna iki 50-70 °C, didelis santykinis oro drėgnumas — 70-80, net 100%. Kai aplinkos temperatūra aukštesnė už kūno temperatūrą, kūnas negali spinduliuoti šilumos, pradedama gausiai prakaituoti, tačiau prakaitas vandens prisotintame ore negali išgaruoti. Dėl to kūno temperatūra gali pakilti iki 38-39°C. Pagreitėja kvėpavimas, širdies plakimas, pulsas gali padažnėti iki 120 kartų per minutę, padidėja arterinis kraujo spaudimas. Organizme suaktyvėja energijos ir medžiagų apykaita. Veikiant temperatūrai, drėgmei, odos paviršinis sluoksnis išburksta, gausiau prakaituojant, atsiveria odos poros ir daugiau kvėpuojama pro odą, suragėjusios ląstelės atsilupa ir pašalinamos kartu su odos nešvarumais, mikroorganizmais. Periantis vanta, t. y. dėl mechaninio poveikio, odos kraujagyslės dar labiau išsiplečia. Iš organizmo kartu su prakaitu pro odą pašalinami ir kenksmingi medžiagų apykaitos produktai. Ypač svarbu tai, kad, suintensyvėjus kraujotakai ir išsiplėtus odos kraujagystėms, priverčiamas cirkuliuoti ir rezervinis kraujas, kuris sudaro 1/5—1/6 viso kraujo kiekio. Rezervinis kraujas perduoda organizmo lastelėms daug jame esančių vertingiausių maisto ir biologinių medžiagų. Po tokios procedūros žmogus jaučiasi lengvas, žvalus, išnyksta nuovargis.
Ištrauka iš V. Jasudėno ir I. Pikčiūno knygos „Pirtis ir sveikata“
